| Nobelio premijos laureatai |
Aronas Klugas - gimė Želvoje. Želvoje niekas neprisimena, kur gyveno Klugų šeima 1930 metais prieš emigruojant į Pietų Afriką. Neprisimena to nė pats A.Klugas, pragyvenęs Želvoje pirmuosius ketverius savo gyvenimo metus. Ir tik Ukmergės miesto ir apskrities žydų metrikacijos knygos įrašas lietuvių ir jidiš kalbomis patvirtina, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiams - pirkliui Lozarui Klugui ir namų šeimininkei Beilei (mergautinė Silin), gyvenantiems Želvoje Ukmergės aps., 1926 m. rugpjūčio 11-ąją gimė sūnus Aaronas.
A. Klugo tėvas Lozaras vertėsi gyvulių auginimu, prekyba, mokėsi gaminti balnus. Apie 1928 metus Bellos ir Lozaro Klugų šeima emigravo į Pietų Afriką. Tiksli išvykimo data nėra žinoma, tačiau pats profesorius teigia, jog jam, kai paliko Želvą, buvo dveji, broliui - ketveri metai. Būsimasis mokslininkas augo Tropikų Durbane, ten lankė klasikinę Durbano aukštesniąją mokyklą. Po to sekė studijos Johanesburgo universitete. Čia studijavo medicinos mokslus, biochemiją, chemiją. Nuo 1949 metų A. Klugas - Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto mokslinis tyrėjas, vėliau fizikos mokslų daktaras. Už virusų mokslinius tyrimus jis apdovanotas Nobelio premija.
2005 m. centrinėje Želvos miestelio (Ukmergės r.) aikštėje atidengta neįprasta skulptūrinė kompozicija: ant neaukšto granitinio keturbriaunio pavaizduota knyga su gulinčia ant jos lupa (autorius - V.Ramoška). Tokiu būdu Želvoje įamžintas gražus jos istorijos faktas - čia 1926 m. rugpjūčio 11-ąją gimė būsimasis Nobelio premijos laureatas Aronas Klugas, šią premiją gavęs 1982 m. už tyrinėjimus mikrobiologijos srityje.
Informacija:
http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=910&lang=lt
http://www.litjews.org/Default.aspx?
*** *** ***
Česlovas Milošas (1911-2004), lenkų rašytojas. Gimė netoli Kėdainių, Šeteiniuose, - jo žodžiais tariant, „pačioje Lietuvos širdyje". Bajoriška Milošų (Milašių) giminė gyveno tose apylinkėse nuo XV a.; motina Veronika buvo kilusi iš Kunatų (Kunotų) giminės. Tėvas inžinierius statė tiltus bei fortifikacijas Rusijoje. 1921 m. šeima persikėlė iš Šeteinių į Vilnių, ten būsimasis poetas baigė lenkišką Žygimanto Augusto gimnaziją ir 1929-1934 m. studijavo teisę Vilniaus universitete. Įsitraukė į studentų literatūrinę grupę „Žagary".
 
Kaip poetas debiutavo 1930 m. Pirmieji jo kūriniai buvo kairuoliški, tačiau eilėraščių rinkinys Trzy zimy (Trys žiemos, 1936) pelnė jam svarbią vietą lenkų literatūroje. Ankstyvojo Milošo (ir kitų „žagaristų") poetika vadinama katastrofistine, joje vyrauja karų ir kitų istorinių nelaimių nuojautos. Milošas su draugais buvo artimų krajovcams pažiūrų: laikė Lietuvą skirtingu nuo Lenkijos kultūriniu ir politiniu vienetu (todėl ir grupės vardas „Žagary", t. y. „žagarai", buvo lietuviškas).
Po Lenkijos žlugimo 1939 m. Milošas per Rumuniją pateko į Kauną, kiek vėliau - į grįžusį Lietuvai Vilnių, bet sovietinės okupacijos pradžioje, slapta perėjęs sieną, atvyko Varšuvon ir joje įsitraukė į antinacinio lenkų pogrindžio veiklą. Tuoj po karo pasirodė reikšmingas jo rinkinys Ocalenie (Išgelbėjimas, 1945). Miloszas dirbo JAV ir Prancūzijoje kaip Lenkijos diplomatas, bet 1951 m. nutraukė ryšius su komunistiniu režimu ir liko Vakaruose. 1953 m. pasirodė išgarsėjusi jo eseistinė knyga Zniewolony umysl (Pavergtas protas), 1955 m. - autobiografinis romanas Dolina Issy (įsos slėnis), 1958 m. - knyga apie Lietuvą Rodzinna Europa (Gimtoji Europa). Nuo 1960 m. dėstė slavų literatūrą Berklio universitete (JAV, Kalifornija), paskelbė daug eilėraščių ir esė. Jo poezija, gvildenanti metafizines, egzistencines (ypač tremties) ir pilietines temas, pelnė pripažinimą visame pasaulyje. 1980 m. jis gavo Nobelio premiją. Lenkijai ir Lietuvai išsivadavus iš komunizmo, dažnai lankėsi abiejuose kraštuose, gyvenimo pabaigoje persikėlė gyventi į Krokuvą, ten ir mirė. Palaidotas Skalkoje (Krokuvos panteone).
XX a. lenkų literatūroje Milošas užima vietą, panašią į tą, kuri XIX a. teko Adomui Mickevičiui. Abudu suformavo daugiasluoksnė Vilniaus ir Vilnijos kultūra. Milošas vadino save „paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu"; nors rašė tik lenkiškai, buvo pramokęs ir lietuvių kalbos, vengė etnocentrizmo ir gali būti laikomas abiejų tautų poetu. Lietuvos gamta, tradicija, socialiniai tipai užima jo kūryboje svarbią vietą. Iš lietuviškos agrarinės kultūros ir jo „konservatyvus antitotalitaizmas", tvirta vertybių skalė, pagarba gamtai ir jos ritmams, kalbinei, istorinei ir etninei tapatybei.
Poetas savo sveikinamojoje Nobelio premijos įteikimo kalboje sakė: „Gera gimti tokioje mažoje šalyje, kur Gamta yra žmogiško dydžio, kur įvairios kalbos ir religijos sugyvena amžiais. Aš kalbu apie Lietuvą, mitų ir poezijos šalį".  
Dar „Žagary" laikotarpiu Milošas domėjosi lietuvių literatūra, apie ją rašė, vertė į lenkų kalbą Kazį Borutą. Bičiuliavosi su Pranu Ancevičiumi. Didelės įtakos jam turėjo tolimas giminaitis, prancūzų poetas Oskaras Milašius, dirbęs Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Kaune Milošas buvo suartėjęs su Juozu Keliuočiu, bendradarbiavo jo žurnale Naujoji Romuva. Išeivijoje palaikė ryšius su lietuvių draugija „Santara-Šviesa", dalyvavo jos suvažiavimuose, bendradarbiavo žurnale Metmenys. 1955 m. Buenos Airėse pasirodė jo rinkinys Epochos sąmoningumo poezija, kurį į lietuvių kalbą išvertė Juozas Kėkštas. Lietuva, jos tragiškas likimas minimi Pavergtame prote ir Milošo kalboje atsiimant Nobelio premiją.
1990-1991 m. Milošas spaudoje ir kitur palaikė Lietuvos laisvėjimo sąjūdį. Žymiai prisidėjo prie Vilniaus klausimo sprendimo ir Lietuvos susitaikymo su Lenkija. Tapo Lietuvos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru, Gedimino ordino kavalieriumi. Kelis kartus lankėsi gimtinėje, taip pat ir Vilniuje (paskutinį sykį 2000 m. su dviem kitais Nobelio laureatais - Giunteriu Grasu ir Wislawa Szymborska). Po 1991 m. didelė dalis jo kūrybos išversta į lietuvių kalbą: kai kurie eilėraščiai lietuviškai pasirodydavo net anksčiau negu lenkiškai.
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"
*** *** ***
Tomas Manas (1875-1955) – vokiečių rašytojas ir kritikas, viena žymiausių pirmosios XX-ojo amžiaus pradžios literatūrinio gyvenimo asmenybių.
1929 m. Tomas Manas literatūrinę Nobelio premiją gavo iš esmės už romaną Budenbrokai.
  
Tomo Mano sąsajos su Lietuva :
"Beje, atostogos Raušene turėjo ne tik literatūrinių, bet ir gyvenimo padarinių. Iš ten aplankėme Kuršių Neriją, (…) kelias dienas praleidome (…) Nidos žvejų kaimelyje ir buvome taip pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio, briedžių gyvenamų pušynų, kad nusprendėme (…) įsigyti nuolatinę buveinę" (T. Manas, 1929 m.).
1929-1930 m. pagal architekto H. Reissmanno projektą Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas žvejo trobesį menantis namas. 1930 m. liepos 16 d. Tomas Manas su šeima atvyko į savo naująjį vasarnamį.
 
Rašytojas su šeima Nidoje praleido tris vasaras (1930-1932). Čia jis laikėsi įprastinės darbotvarkės. Toliau rašė "Juozapą ir jo brolius", eseistiką "Mano vasarnamis", straipsnius ("Ko mes turime reikalauti", "Kalba jaunuomenei", "Velzungų kraujas"), laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams.
1932 m. vasarą, Tomas Manas ir jo šeima paskutinį kartą vieši Nidoje.
  
Šiuo metu vasarnamyje veikia dvi institucijos: Tomo Mano memorialinis muziejus ir viešoji įstaiga "Thomo Manno kultūros centras".
 
Informacija:
http://www.mann.lt/museum.lt.html
http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,writers.view;id,391
Neringa-Nida. T.Mano memorialinis muziejus.
*** *** ***
 Nadine Gordimer - gimė 1923 m. gegužės 20 d. Springse, netoli Johanesburgo, Pietų Afrikoje. Baigusi mokyklą moterų vienuolyne, Nadine tęsė mokslus Vitvatersrando universitete.
Pradėjo rašyti vos sulaukusi dešimties, o penkiolikos metų išspausdino solidžiame žurnale „Forum“ novelę "Vėl ateiti rytoj", tačiau rašytojos debiuto pradžia laikomas apsakymas "Veidas prie veido" (1949). Romanuose apie Pietų Afrikos Respubliką Gordimer ieško blogio šaknų ir rasinių problemų sprendimo.
Amerikos kritikai teigė, kad, norint suprasti naują nepriklausomą Afriką, būtina perskaityti Gordimer romaną "Garbingas svečias" (1970), o norint patirti, ką jaučia baltieji inteligentai Afrikoje, - rinkinio "Livingstono bendrakeleiviai"(1971) apsakymus. Rašytoja apdovanota įvairiomis PAR literatūrinėmis premijomis.
Nadine Gordimer tėtis buvo žydų kilmės laikrodininkas, į Pietų Afrikos Respubliką persikėlęs iš Lietuvos ir Latvijos pasienio. Tačiau rašytoja Lietuvos vardą retsykiais pamini savo kūriniuose. Apysakoje "Kažkur visai netoli" ji kalba apie berniuką, kurio prosenelis atvyko į Transvalį iš Lietuvos...
Informacija:
http://www.litencyc.com/php/speople.php?rec=true&UID=1809
http://www.rasyk.kitoks.lt/index.php/fuseaction,writers.view;id,1103
 
*** *** ***
Daugiau apie Nobelio premijos laureatus susijusius su Lietuva:
http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1105622991
|
