Bendra informacija  
LituanicaOnStamps
Saliu sarasas  
Teminiai rinkiniai  
Kontaktai  
Nuorodos  
Atsiliepimai  
free counters

Prieštaringi veikėjai

Juzefas Pilsudskis (1867-1935), lenkų politikas, valstybininkas, vaidinęs svarbiausią vaidmenį atkūriant nepriklausomą Lenkiją (1918). Gimė lietuvių kilmės, bet lenkiškai kalbančių bajorų šeimoje netoli Pabradės, Zalave.


Zalavo dvarui sudegus, tėvai su sūnumi persikėlė į Vilnių, gyveno Bokšto g. 8. Vilniuje Pilsudskis lankė rusišką gimnaziją, susidomėjo socialistinėmis idėjomis. 1885 m. įstojęs į Charkovo universiteto Medicinos fakultetą pradėjo revoliucinę veiklą, pasisakė už Lenkijos nepriklausomybę, kurią vaizdavosi kaip Lietuvos ir Lenkijos jungtinės respublikos atkūrimą. 1887 m. Vilniuje suimtas (įtartas dalyvavęs sąmoksle prieš carą Aleksandrą III drauge su Vladimiro Lenino vyresniuoju broliu Aleksandru Uljanovu). Ligi 1892 m. buvo tremtyje Sibire. Grįžęs kurį laiką gyveno Teneniuose netoli Tauragės, žavėjosi lietuvių knygnešių veikla ir piktinosi caro valdžios 1893 m. surengtomis Kražių skerdynėmis.


Įstojęs į Lenkijos socialistų partiją (PPS), Pilsudskis tapo vienu žymiausių jos vadų, laikraščio Robotnik (Darbininkas) redaktoriumi. Per rusų ir japonų karą (1904-1905) buvo Japonijoje, bandė užtikrinti jos paramą rengiamam lenkų sukilimui. 1907 m. skilus PPS, ėmė vadovauti jos dešiniajam (nepriklausomybininkų) sparnui. 1908 m. su kovine grupe Bezdonių stotelėje prie Vilniaus užpuolė traukinį ir ekspropriavo apie 100 tūkst. rublių (įdomu, kad 1907 m. panašų aktą Gruzijoje, Tbilisyje, organizavo bolševikas Josifas Stalinas). Pagrobtieji pinigai, beje, buvo valdžios numatyti Vilniaus tramvajaus statybai. Po to Pilsudskis daugiausia veikė Galicijoje (Austrijai tekusioje Lenkijos dalyje), kūrė kovines organizacijas. Prasidėjus I pasauliniam karui, subūrė lenkų legionus, kurie grūmėsi prieš Rusiją austrų pusėje. 1917 m. vokiečių suimtas, įkalintas Magdeburge, bet 1918 m. išėjo laisvėn, atvyko į Varšuvą ir tapo besikuriančios valstybės vadovu. 1919-1921 m. jo kariuomenė apgynė Lenkiją, kartu ir Vakarų Europą nuo bolševikų.



Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina (jam priešiška politinė grupė, endekai, siekė grynai tautinės lenkų valstybės). Plačiai žinomas jo posakis: „Lenkija yra kaip riestainis: kas vertingiausia - pakraščiuose, o viduryje - tuščia". Būdamas gente lituanus, natione polonus (lietuvių kilmės lenkas) ir laikydamasis senosios Lietuvos sampratos, Pilsudskis nesuvokė ir neįvertino lietuvių - beje, taip pat ukrainiečių ir baltarusių - inteligentijos bei visuomenės noro sukurti savarankiškas, su Lenkija nesusijusias valstybes. 1919 m. lenkų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus; tų metų balandžio 22 d. Pilsudskis kreipėsi „į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus", žadėdamas suteikti jiems galimybę spręsti savo reikalus „be jokio smurto ar spaudimo iš Lenkijos pusės". Rugpjūčio mėn. jis atkūrė Vilniaus universitetą kaip lenkišką mokslo įstaigą ir suteikė jam Stepono Batoro vardą. Pilsudskio šalininkai (Polska Organizacja Wojskowa, P.O.W., „peoviakai") 1919 m. bandė įvykdyti prolenkišką perversmą Kaune, bet Lietuvos vyriausybė tam užkirto kelią. 1920 m. Vilniui vėl patekus į bolševikų, paskui į lietuvių rankas, Pilsudskis organizavo Lucjano Želigovskio dalinių „maištą", po kurio 1922 m. Vilnius buvo Lenkijos aneksuotas. „Reikėjo sukurti naujus įvykusius faktus, - vėliau sakė Pilsudskis. - Todėl savo akciją pradėjo generolas Želigowskis, kuris veikė man vadovaujant ir man aiškiai paliepus". Tačiau tas lenkų laimėjimas ženklino Pilsudskio istorinį pralaimėjimą - jo federalistinių planų žlugimą.

1922 m. Pilsudskis pasitraukė iš valdžios, tačiau 1926 m. vėl ją paėmė karine jėga (vad. Gegužės perversmas) ir ligi mirties diktatoriškai valdė Lenkiją. Vasaras dažnai leido Druskininkuose, prie Vilniaus turėjo Pikeliškių dvarelį. Pilsudskio kūnas buvo palaidotas Krokuvoje (Vavelyje), tačiau širdis - drauge su atvežtu iš Lietuvos jo motinos Marijos Pilsudskos kūnu - Vilniuje, Rasų kapinėse.
Pilsudskis savaip mylėjo Lietuvą ir ypač Vilnių, kurį vadino „mielu miestu", tačiau jo planai vėl suvienyti Lietuvą su Lenkija buvo anachroniški ir lietuviams nepriimtini. Požiūris į Pilsudskį Lietuvoje ir Lenkijoje ligi šiol yra labai skirtingas: lenkai jį laiko tautos didvyriu, lietuviai vertina nepalyginamai santūriau.

Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"



*** *** ***

 

Feliksas Dzeržinskis (1877-1926), rusų komunistų (bolševikų) politinis veikėjas. Kilęs iš Minsko apylinkės lenkų bajorų,mokėsi gimnazijoje Vilniuje. 1895 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, kurį laiką bendradarbiavo ir su lietuviais socialdemokratais (Andriumi Domaševičiumi ir kitais). Įrengė Vilniuje nelegalią spaustuvę, 1897 m. leido Kaune nelegalų laikraštį Kowienski Robotnik (Kauno darbininkas).



Kelis kartus suimtas, ištremtas į Sibirą, bėgo iš tremties. Palaikė Vladimiro Lenino politinę liniją.1917 m. vienas iš bolševikų perversmo (vad. Spalio revoliucijos) vadovų, tų pat metų pabaigoje paskirtas Ypatingosios komisijos (ČK) pirmininku. Išgarsėjo fanatizmu ir žiaurumu. Dzeržinskio vadovaujama ČK pradėjo „raudonąjį terorą" - tūkstan¬čiais, nesilaikydama jokių teisėtumo ar žmoniškumo principų, naikino bolševikų priešininkus. Nuo čekistų rankos žuvo ar nukentėjo daug asmenų, nedalyvavusių jokioje politinėje veikloje. 1921 m. Dzeržinskis tapo dar ir Rusijos susisiekimo liaudies komisaru (ministru).

Vėliau ČK buvo kelis kartus pervadinta (GPU, NKVD, KGB ir pan.), bet jos pobūdis nepasikeitė. Dzeržinskio įpėdiniai (Genrichas Jagoda, Nikolajus Ježovas, Lavrentijus Berija ir kiti) tęsė jo veiklą, teroro užmoju kai kada net pranokdami pirmtaką.

1991 m. rugpjūčio mėnesį minia nuvertė Dzeržinskio paminklą Maskvoje. Tai ženklino totalitarinės ideologijos ir praktikos žlugimą Rusijoje bei nuo jos priklausiusiose šalyse.

SSRS okupuotoje Lietuvoje, kaip Rusijoje ir kitur, buvo skatinamas Dzeržinskio („geležinio Felikso") kultas. Vilniuje (Paupio g. 26) veikė Dzeržinskio namas-muziejus, Vilniaus universitete (Dzeržinskio laikų gimnazijoje) jam buvo įrengta memorialinė lenta, Kalvarijų gatvė vadinosi Felikso Dzeržinskio vardu. Šiandien Dzeržinskis prisimenamas kaip komunistinės totalitarizmo atmainos nusikaltimų simbolis.

Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"



 

*** *** ***


Marytė Melnikaitė (1923-1943) – SSRS didvyrė.
Gimė Zarasuose. 1942 m. įstojo į Raudonosios armijos 16 lietuviškąją diviziją. 1943 m. pasiųsta į vokiečių užnugarį, kur dalyvavo partizaninėje veikloje. Prie Girdžiūnų, Ignalinos r. pateko į nelaisvę. Vokiečių žiauriai kankinta ir sušaudyta. 1944 m. suteiktas SSRS didvyrės vardas.



 

 










*** *** ***

 

 

Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935). Gimė Būdviečiuose (Vilkaviškio apskr.) – vienas Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų. 1898 m. pašalintas iš Seinų kunigų seminarijos. 1901 - 1902 m. Tilžėje dirbo „Ūkininko“ redakcijoje. Iki 1902 m. varpininkas. Nuo 1903 m. LSDP narys, 1904 m. įkūrė socialdemokratinio jaunimo organizaciją „Draugas“, kuri 1905 m. gegužės mėn. pavadinta Lietuvių socialdemokratų darbininkų partija, o 1905 m. rugsėjo mėn. susijungė su LSDP. Tokiu būdu V.Mickevičius tapo LSDP CK nariu.
1904 - 1906 m. redagavo žurnalus „Draugas“ ir „Darbininkas“. 1905 m. žemės ūkio darbininkų streikų organizatorius. 1906 - 1907 m. „Naujoji Gadynė“ ir „Skardas“ bendradarbis. 1906 m. kovo mėn. areštuotas, nuteistas, bet pabėgo. 1907 m. gegužės 19 d. sulaikytas gatvėje, 1908 m. vasario 11 d. nuteistas 3 m. tvirtovės kalėjimo, bet, paaiškėjus, kad 1906 m. buvo pabėgęs, 1909 m. lapkričio 12 d. nuteistas 8 metams. Iki 1913 m. kalintas, 1913 m. ištremtas į Jenisejaus gub. 1913 m. pabėgo iš tremties.
1913-1914 m. „Vilnies“ bendradarbis. 1914 - 1916 m. LSDP Užsienio biuro vadovas Galicijoje ir Škotijoje. 1915 - 1916 m. Belšilyje redagavo Lietuvių socialistų sąjungos Didžiojoje Britanijoje savaitraštį „Rankpelnis“.
1916 - 1917 m. JAV Lietuvių socialistų internacionalistų idėjinis vadovas. Nuo 1917 m. birželio mėn. - RSDDP(b) narys. 1918 m. gruodžio 8 d. - 1919 m. vasario 27 d. - Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės, vasario 27 - liepos 14 d. - Lietuvos ir Baltarusijos tarybų socialistinės respublikos liaudies komisarų tarybos pirmininkas. Nuo 1921 m. gyveno Maskvoje, dirbo Komunistų Internacionale.

Tekstas:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Kapsukas

 

 

*** *** ***



Alfonsas Čeponis (1924-1944) – SSRS didvyris.
Gimė Kaune. 1943 m. pasiųstas į vokiečių užnugarį, kur pogrindyje organizavo komjaunimo kuopeles, platino atsišaukimus, vykdė kitą diversinę veiklą. Žuvo kautynėse su vokiečiais. Po mirties 1958 m. suteiktas SSRS didvyrio vardas.

Juozas Aleksonis (1913-1944) – SSRS didvyris.
Gimė Ricieliuose, Lazdijų r. II pasaulinio karo metu Kaune platino atsišaukimus, vykdė kitą antihitlerinę veiklą, mokėsi partizanų radistų mokykloje. Žuvo susirėmime su policija. Po mirties 1958 m. suteiktas SSRS didvyrio vardas.

Hubertas Borisa (1920-1944) – SSRS didvyris.
Gimė Žadavainiuose, Utenos r. 1942 m. pasiųstas į vokiečių užnugarį, kur pogrindyje organizavo komjaunimo kuopeles, platino atsišaukimus, vykdė kitą antihitlerinę veiklą. 1944 m. suimtas, žiauriai kankintas. Nusižudė. Po mirties 1958 m. suteiktas SSRS didvyrio vardas.

 

 

*** *** ***

 



Stanislovas Vaupšasovas-Vaupšas (1899-1976) sovietinis žvalgas.Gimė Gruzdžiuose, Šiaulių r. 1918 m. savanoriu įstojo į Raudonąją armiją, dalyvavo Rusijos pilietiniame kare. 1919 m. baigė Smolensko karinę politinę mokyklą. Nuo 1924 m. dirbo žvalgybos organuose. 1937-1939 m. dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare. 1942-1944 m. Baltarusijoje vadovavo spec. paskirties partizanų būriui. 1944 m. suteiktas SSSR didvyrio vardas. 1946-1954 m. Lietuvos SSR saugumo organų darbuotojas, aktyviai dalyvavęs naikinant Lietuvos partizaninio pasipriešinimo judėjimo dalyvius.

 

 

 



 

 

 



{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}





Vytis Žitomiro srities herbe
Ukraina

Lietuvos vėliava
Lenkija

Janas Sniadeckis
Lenkija

Stanislovas Moniuška
Lenkija

Lietuvos vėliava
Kazachstanas


Futbolas
Kroatija


atnaujinta:
2014 m. Gruodis

Naujienų Archyvas

 

 
 
 
 Copyright © 2006 Lituanica on Stamps // Dizainas: lunikai.lt